Meno terapijos spektaklis „NenuGALĖTIeji“ – trapia būties tema prabylantis,
dramos ir šokio spektaklis.
„NenuGALĖTIeji“ – ne pjesė, o tikri išgyventų istorijų pasakojimai. Juose pilna
meilės, neapykantos, svajonių, praradimų bei vilties šauksmo. Visko, kas labai artima
ir suprantama kiekvienam žmogui.
Meno terapijos užduotis – išlaisvinti žmogų nuo neigiamų patirčių, padėti jam
išsivalyti nuo pykčio, kaltinimų, transformuoti negatyvius prisiminimus. Terapijos
metu žmogus iš labai arti pamato savo baimes, kurios supintos su džiaugsmu bei
viltimi. Šios spektaklio tikslas - padėti žmogui paleisti baimes, atleisti sau ir pakeisti
savo mintis. Iš naujo suvokti gyvenimo vertybes, padėti atsisveikinti su praeitimi ir
skatinti žmogų gyventi čia ir dabar, tarsi iš naujo sukuriant naująjį AŠ.
Spektaklio žiūrovas tapatina save su tuo, ką mato bei patiria renginio metu.
Tapatinasi net ir tas žiūrovas, kuris neserga sunkia liga ar savo aplinkoje neturi
onkologinių ligonių, nes visi šie išgyvenimai - bendražmogiški. Tikros, atviros ir
jautrios istorijos kuria ypatingą atmosferą, iš scenos sklinda nepaprasta energetika.
Kiekvienas iš istorijų pasiima tai, kas jį jaudina tuo metu. Dažnai žiūrovas sutapatina
savo patirtis su scenoje aktorių išreikštais emocingais išgyvenimais.
Spektaklio režisierė Aušra Žukaitė-Kupčiūnienė, ne vienerius metus dirbanti su
sergančiais žmonėmis pagal šveicarų sukurtą teatro terapijos modelį, kurdama
„Išgyvenimų teatrą", priėmė spektaklio iniciatoriaus Virginijaus Šaulio pasiūlymą /
kvietimą pritaikyti tuos pačius principus šiai teatro scenai.
Spektaklyje jautriai supinti meno terapijos principai su penkių onkologinių pacientų
išgyvenimais. Visa tai scenoje perteikia Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai
Ugnė Žirgulė ir Ridas Žirgulis bei jaunosios, dar augančios aktorių kartos, atstovė
Nika Šilova. Kauno valstybinio muzikinio teatro bei Misterijų teatro šokėjai Gintaras
Visockis, Viltė Kazlauskaitė-Visockienė, Ana Buchovskaja-Zamulskienė per šokį
prisiliečia prie spektaklio temos. Spektaklio choreografo Gintaro Visockio šokio
kalba, šviesos bei muzikos viražais jautriai ir labai giliai atspindi emocijas, kurios
liejasi pasakojant sergančiųjų istorijas.
Neįprasta terapijos ir scenos meno išraiškų sinteze siekiama ne nustebinti žiūrovą
režisūriniais sprendimais, bet sukurti ypatingą nuotaiką, akimirkas ir būsenas,
gydančias vidinius skaudulius. Ar tai būtų onkologinės ligos sukeltas fizinis
skausmas, ar dvasinis sielvartas, ar tam tikra netektis. Galimybė pažvelgti per kito
žmogaus skausmo ir iš jo išsilaisvinimo prizmę pripildo žiūrovo vidų šviesos.
Tuomet imame žiūrėti į savo gyvenimą ir įprastas kasdienines veiklas kur kas jautriau
ir prasmingiau nei bet kada ankščiau, prisimename amžinąsias vertybes bei gyvenimo
akimirkų laikinumą.
Atsiliepimai